Viggo – ne visai „blogiukas“

Aš prisimenu ne tik gerus filmus, bet, ko gero daug geriau, aktorius, kurie juose vaidino. Atsiminti pavardes ar veidus man niekada nebuvo sunku, todėl, kai žiūriu filmus, atpažįstu savo mylimus aktorius, o neretai ir vienus ar kitus filmus žiūriu dėl jų. Dar įdomiau, kas slypi už vardo ir pavardės, t. y. žmogaus istorija. Nors biografijų paprastai neskaitau, bet kartais visai įdomu. Pavyzdžiui, ką tik perskaičiau ir sužinojau įdomių faktų apie aktorių Viggo Mortenseną. Žiūrėdamas į jį galėtum pasakyti, kad jo bruožai neįprasti, jis turi savotiško atšiaurumo. Ir, pasirodo, tai paaiškinama.
Viggo Mortensenas yra pusiau danas (iš čia šiaurietiški bruožai), pusiau amerikietis. Negana to, jis yra netrumpai gyvenęs Venesueloje, taip pat Argentinoje.
Keista, bet aktoriaus bruožai skirtinguose filmuose įgauna kitokias prasmes. Pavyzdžiui, barzda ir ilgi plaukai labai derėjo prie žmogaus, gyvenančio fantastiškame golumų, goblinų, orkų, hobitų, elfų, nykštukų pasaulyje. Paskutinėje „Žiedų valdovo“ dalyje („The Lord of the Rings: The Return of the King“, 2003) jis jau neabejotinai primena karalių Aragorną, gyvenantį santarvėje su savo elfe.
Kitame kontekste barzda ir ūsai nebetenka riteriško žavesio, tiksliau, šių (arba ateities) dienų herojai yra kitokie – bandantys išgyventi pasaulyje po apokalipsės, išsaugoti tai, kas brangu. Turiu galvoje filmą „Kelias“ (angl. „The Road“, 2009).
Bene labiausiai minėtas Viggo atšiaurumas atsiskleidžia Davido Cronenbergo filme apie rusų mafiją Amerikoje „Rytietiški pažadai“ (ang. „Eastern Promises“, 2007), kuriame aktorius suvaidino šaltą, bet vis dėlto mokantį jausti mafijos vairuotoją ir „valytoją“ Nikolajų, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra infiltruotas FTB agentas.
Taigi, Viggo Mortensenas yra tas, kuris kažkokiu būdu lieka žmogiškas – ne visai „blogiukas“. Atsiranda už jį blogesnių, pavyzdžiui, su bjauria liga šiuo metu kovojantis Michaelas Douglasas, kuriam taip knietėjo palydėti į amžiną kelionę savo jauną žmoną filme „Tobula žmogžudystė“ (angl. „A Perfect Murder“, 1998).

Viggo Mortensenas filme „Kelias“. Nuotrauka čia.

Aragornas iš „Žiedų valdovo“. Nuotrauka čia.

„Rytietiški pažadai“. Nuotrauką rasite čia.

Pažintis su Ingmaru Bergmanu

Pažintį su Ingmaru Bergmanu pradėjau visai neseniai. Ji prasidėjo 1957 metais sukurtu filmu „Det sjunde inseglet“ (ang. „The Seventh Seal“). Filme aiškiai matėsi to meto kinematografijos trūkumai, kai kur galbūt buvo per daug lyrikos, tačiau mintis, kad žmogus žaidžia šachmatais su mirties angelu buvo viliojanti. Vien dėl to norėjau pasižiūrėti šį filmą. IMDB („The Internet Movie Database“) komentaruose daugelis internautų neabejotinai sutiko, kad filmas geras, tačiau vis dėlto neprilygsta kitiems Bergmano šedevrams. Kokie tie šedervai? – tapo smalsu.
Režisierius labiausiai vilioja psichologiniu įžvalgumu, emocijų ir santykių daugialypiškumu, psichologinėmis žmonių reakcijomis sudėtingomis situacijomis. Jo personažai išgyvena stiprias vidines dramas, kurias režisierius sugeba meistriškai užfiksuoti, dažnai pritraukdamas veikėjo veidą, išryškindamas jo mimikas. Tai, kas prasideda gražiai, vėliau kinta ir gali tapti visai nebegražu.
Didelį dėmesį Bergmanas skiria moteriai, jos prigimčiai ir visuomenės poveikiu bei to poveikio rezultatams. Tiek filme „Persona“ (1966), tiek „Scener ur ett äktenskap“ (ang. „Scenes from a Marriage“, 1973) Bergmanas kalba apie moteris, kurios tarsi praradusios savo tapatybę, jos dažniausiai elgiasi taip, kaip iš jų tikimasi, tačiau iš tiesų yra visai kitokios.
Žymi aktorė Elisabeth Vogler („Persona“) spektaklio metu nutyla ir nebekalba ilgą laiką. Nors gydytojai jokių fizinių ar dvasinių ligų nemato, vis dėlto Elisabeth tyla nėra beprasmė. Iš tiesų aktorė supranta nebegalinti meno kalba išreikšti svarbiausių žmogiškų patirčių, tai neišreiškiama žodžiais. Be to, ji pati išgyvena neapykantos ir meilės jausmus savo sūnui, nes motiniški jausmai nėra toks įgimtas dalykas, kaip kalbama, jie gali buti labai įvairiapusiai.
Seselė Alma filme yra kita Elizabeth pusė, ji naivi, trokšta išsipasakoti, nes gyvena taip, tarsi būtų ne ji pati, o kažkas kitas. Tai gerai išryškėja jos atvirame pasakojime apie seksualinius santykius su nepažįstamu jaunesniu vaikinu, nuo kurio pastoja. Almai reikia išsikalbėti, o Elizabeth, priešingai, nebeturi ko pasakyti.
Bergmanui gana svarbi seksualinė tema. Jo filmuose atvirai kalbama apie vyro ir moters seksualinius patyrimus, kurie yra gana sudėtingi. Pavyzdžiui, filme „Scenos iš santuokinio gyvenimo“ (laisvas vertimas) seksas yra nuolat plėtojama tema, kuri neatsiejama nuo kitų. Filme vaizduojamas vienos poros gyvenimas, jų santykių ir asmenybių kitimas.
Prasidėjęs gražiai (jie kone ideali pora, puikiai sutaria, apie juos rašomas straipsnis), pasakojimas sukamas priešinga puse. Jų gyvenimas yra sudėliotas į lentinėles, viskas aišku ir paprasta, turi savo ritmą. Ne išimtis ir seksas. Vėliau vyras išeina pas kitą ir tik tada prasideda tikri išgyvenimai, santykiai kinta nuo neapykantos iki giliausios meilės, taip pat ir seksas: jis ir svarbus, ir bereikšmis, tikras ar suvaidintas.
Šiame ir kituose filmuose elgesio ir jausmų spektras labai įvairus. Mylimas žmogus gali glostyti ir suduoti, keikti ir girti, nes santykiai nestovi vietoje, o tai, kas buvo dangstoma gražiais žodžiai, vieną kartą išaiškėja. Kad ir kokius dalykus vaizduotų, Bergmanas yra psichologas, kuris tarsi atveria savo pacientų paslaptis, nors mums, be abejo, taip pat reikalingas psichologas.

Leonardo DiCaprio: aktorius, kuris rūpi

Pamenate 1997-uosius? Tais metais, berods, pasirodė garsusis „Titanikas“ („Titanic“). Leonardo DiCaprio tai buvo šlovės metai. Dauguma nepilnamečių įsimylėjo šviesiaplaukį, o sekso scena su Kate Winslet buvo kiek nepadori ir kėlė, prisipažinkim, šiokį tokį pavydą. Man tuo metu buvo dvylika metų ir aš tikėjau šventa meile.
Kiek pamenu, po „Titaniko“ stengiausi pasižiūrėti visus filmus su Leo, kuriuos tik rodė TV, nuolat įpindama žodžius „garsioji „Titaniko“ žvaigždė Leonardo DiCaprio“. Tai buvo Leonardo jaunystės filmai, tokie kaip „Kas graužia Gilbertą Greipą“ („What’s Eating Gilbert Grape“, 1993; beje, ten vaidina ir mano mėgstamas Johnny Depp), „Krepšininko dienoraštis“ („The Basketball Diaries“, 1995), „Marvino kambarys“ („Marvin’s Room“, 1996).
Kai kurie filmai man kėlė pavydą, pavyzdžiui, „Romeo ir Džuljeta“ („Romeo + Juliet“, 1996; į Džuljetą negalėjau lengvai žiūrėti). Keista, bet tam tikru metu DiCaprio mane kiek erzino, pavyzdžiui, filme „Žmogus su geležine kauke“ („The Man in the Iron Mask“, 1998) Leo atrodė kiek pasikėlęs. O išgirdusi, kad filme „Paplūdimys“ („The Beach“, 2000) jis užsimanė sekso scenos, visai juo nusivyliau (beje, šį filmą pasižiūrėjau gana neseniai).
Tam tikru metu aš mylėjau Leo, galvojau, koks sumautas gyvenimas, kad mes negalim būti kartu. Dabar tai atrodo vaikiška, bet simpatija šiam aktoriui išliko, o geriausius vaidmenis jis atlieka dabar, būdamas subrendęs vyras ir aktorius. Dėl filmo „Niujorko gaujos“ („Gangs of New York“, 2002) nuomonė keitėsi. Iš pradžių jis mane šiurpino scenomis su kirviais, brutalumu. Kai visgi filmą pažiūrėjau, man jis visai patiko. Smagųjį „Pagauk, jei gali“ („Catch Me If You Can“, 2002) pasižiūrėjau gana neseniai. Kone geriausiai aktoriaus vaidybiniai gebėjimai atsiskleidė filme „Aviatorius“ („Aviator“, 2004), jo vaidmuo mane visiškai įtikino.
Kiti filmai, tokie kaip „Kruvinas deimantas“ („Blood Diamond“, 2006) ar „Melo pinklės“ („Body of Lies“, 2008) nebuvo labai įsimenantys, bet aktoriaus barzda tikrai žavėjo. Filmas „Infiltruotieji“ („The Departed“, 2008), nors ir perdirbinys („remeikas“), tačiau visai patiko, juolab kad jame vaidino visa šutvė gerų aktorių.
Vienas stipriausių jo vaidmenų, mano manymu, filme „Kuždesių sala“ („Shutter Island“, 2010), kuris taip suintrigavo, kad nusprendžiau perskaityti knygą. Na, ir paskutinis matytas vaidmuo filme „Nerimo dienos“ („Revolutionary Road“, 2008) buvo tikrai neprastas, tačiau vietomis atrodė šiek tiek neįtikimas.
Liepos 23 d. turėtų pasirodyti naujausias filmas su Leo – „Inception“ (2010). Jei neklystu, tai bus fantastinis detektyvas. Laukiam.

Aš esu taksi vairuotojas, bet tai ne mano taksi

Galvoju, kokius filmus mačiau pastaruoju metu. Jų buvo ne vienas. Tiesa, filmų, palikusių didesnį įspūdį, ne tiek daug. Lyg tarp kitko galiu paminėti kelis pro akis prabėgusius „siaubiakus“, pavyzdžiui, juokingai siaubingas „Drag Me to Hell“ (liet. „Įkalinta pragare“, 2009), kuris, nepaisant blogų atsiliepimų, įsiminė netikėta pabaiga; taip pat vaiduoklių-demonų tema kvepiantis „Paranormal Activity“ (liet. „Paranormalus aktyvumas“, 2007); brutaliai kriminalinis „The Last House on the Left“ (liet. „Paskutinis namas kairėje“, 2009). Tačiau siaubo filmai niekada nepretendavo į labai rimtą kategoriją. Noriu klausti, kas labiau gąsdina: kūno žaizdos, trykštantis kraujas, ar suvokimas, kad egzistuoja įvairios blogio formos?

Kalbėsiu apie klasika tapusį filmą „Taxi Driver“ (rež. Martinas Scorsese, 1976). Prisipažinsiu, tuo metu, kai pasirodė filmas, iki mano gimimo buvo likę apie dešimt metų. Galima teigti, kad filmas senas kaip pasaulis, tačiau tai nepaneigia jo vertės. Jei paklaustumėt, kaip apibūdinti šį filmą vienu žodžiu, galėčiau atsakyti: Robertas De Niro. Žinoma, negalima paneigti kitų ryškių vaidmenų. Juk filme suvaidinusi išgarsėjo jaunoji (tuo metu vos keturiolikos) Jodie Foster, taip pat „pasiutęs šuva“ Harvey Keitelis. Vis dėlto neabejotina filmo žvaigždė yra Robertas. Vėliau jo veidas šmėžuoja daugelyje Martino filmų („Casino“, 1995; „Goodfellas“, 1990; „Raging Bull“, 1980).

Roberto sukurtas personažas Travisas yra vienišas šių dienų herojus, kuris kenčia nuo vienatvės, žmonių svetimumo ir nuodėmingumo. Naktimis vairuodamas taksi, jis mato įvairias visuomenės padugnes: sutenerius, prostitutes, iškrypėlius, banditus… „Baigęs pamainą, turiu išvalyti galinę sėdynę. Randu visokių suvenyrų. Sykį net kraują teko valyti“ – prisipažįsta Travisas.

Vairuotojo kantrybė trūksta, kai jį palieka mergina. Travisas supranta, kad ji tokia kaip visi, šalta ir svetima. Sykį vienas naktinis klientas pradeda kalbėti apie savo neištikimą žmoną, kaip jis ją ketina nužudyti 44 kalibro „Magnusu“. Travisą kažkas apsėda. Jis nusiperka krūvą ginklų ir rezga detalų keršto planą. Tiesa, jo sumanymą „šiek tiek“ pakoreguoja dvylikametė prostitutė…

Neveltui anksčiau kalbėjau apie baimę ir lėkštus siaubo filmus. Gera, kai yra ką sulyginti. Blogų filmų dėka gerieji palypėja dar aukščiau. „Taksi vairuotojas“ kalba ne apie vaizduotėje gyvenančius pragaro demonus, bet apie realius mūsų visuomenės nusidėjėlius. Ką reikia daryti, kad miestas ir jame gyvenantys žmonės pasikeistų?

Nors vairuoja taksi, Travisas netampa naktinio pasaulio, kuriame gyvena ir dirba, dalim. Vienas taksistas jam prisipažįsta: „Vairuoju taksi jau dvidešimt metų, bet niekada nesijaučiau savo automobilio šeimininku. Žinai kodėl? Todėl, kad aš to ir nenoriu…“

Nuotr. iš tvtropes.org

Vidaus imperija: ištrūkti nelengva

Kai vakar pasižiūrėjau Davido Lyncho Inland Empire (liet. Vidaus imperija, 2006), kaip visada tokiais  lynčiskais atvejais, likau ne visai susipratusi ir panorusi viską susieti logiškai. Jei tai išvis įmanoma. Apie standartinius Lyncho pasirinkimus esu kalbėjusi anksčiau. O kokie ne standartiniai?

Bene labiausiai nustebino lenkų kalbos ir lenkų aktorių pasirinkimas. Veikiau ne nustebino, o iškėlė klausimą: kodėl būtent ši kalba? Gal todėl, kad ji siejama su mistika, skamba kiek neįprastai?.. Manau, lenkų kalba filme gerai tiko, užgoždama įprastąją anglų. Ir, tiesą sakant, padėjo sukurti unikalią atmosferą. Dar vienas neįprastas dalykas – filmavimo būdas (standart definition digital video), naudojamas televizijoje ir primenantis dokumentiką.

Įdomus pasakojimo būdas, sukuriant filmo filme iliuziją. Lynchas supina daug matytų motyvų: žmonės-triušiai, žinomi iš Rabbits (2002), raudonos užuolaidos iš Twin Peaks (1990-1991), nemažai sąsajų su priešpaskutiniu vaidybiniu filmu Mulholland Dr. (2001). Taip pat aktoriai, matyti ankstesniuose filmuose: Laura Dern iš Blue Velvet (1986) ar Grace Zabriskie iš Twin Peaks.

Surišti atskirus vaizdinius gana sunku: Nikki ir jos vaidinamos Sue gyvenimai persipina, įvykiai Lenkijoje ir JAV pasikartoja. Kas šiame filme yra pasimetusi mergaitė? Galbūt antra Nikki pusė, taip pat besiblaškanti ir neatskirianti realybės nuo fantazijos? Pasimetusios merginos ir Nikki (o gal jos vaidinamos Sue?) ryšiai akivaizdūs: abi bendrauja su prostitutėmis, kurios jų vėliau neatpažįsta, abi mušamos vyrų. Nikki nušauna paslaptingąjį vyrą (Fantomas), pati atsidurdama žmonių triušių galvomis kambaryje, kurio numeris 47 – taip buvo pavadintas anksčiau statytas ir neužbaigtas filmas. Taigi Nikki tarsi patenka į pačią istorijos esmę, suteikdama jai laimingą pabaigą.

Istorijos ašis daugmaž suprantama, tačiau viskas sudėliota taip, kad sunku ką nors atsekti. Reikia turėti galvoje, kad tie patys aktoriai Lyncho filme gali vaidinti skirtingus personažus, netikėtai persikūnyti. Šiame filme, kaip ir kituose, daug simbolių, kurių reikšmė ne visada aiški. Pavyzdžiui, jei anksčiau kambarys, kuriame gyvena žmonės-triušiai, kai kurių Lyncho gerbėjų buvo vadinamas savotiška skaistykla, laukiamuoju, esančiu pragaro šerdyje, tai dabar šį kambarį galima suprasti kaip pasąmonę, mūsų tamsiąją pusę, iš kurios gniaužtų sunku ištrūkti.

Aišku viena, Lyncho paaiškinti neįmanoma, nes jis turi tiek prasmių, kiek jų randa žiūrovas.

Dešimt filmų, matytų 2009-aisiais

2009-ieji metai kino pasaulyje mažai kuo išsiskyrė. Prisipažinsiu, nebuvau kiekviename kino teatruose pasirodžiusiame filme. Tiesą sakant, retai lankausi tokiose vietose. Buvo vienas kartas, kai su draugais nuėjome į fantastinį filmą ir… tikrai nesigailėjome.

Visus šiais metais matytus filmus gana sunku atsekti, be to, dauguma jų nėra tokie įsimintini. Pabandysiu aprašyti tuos, kurie įstrigo labiausiai. Kai kurie nauji, kiti ne visai.

Skirtingi gyvenimai, tie patys jausmai

Pradėsiu nuo Alejandro González Iñárritu sukurto filmo Babel (2006). Šiame dešimtuke juostai skirčiau pirmąją vietą. Filme susipinančios kelios istorijos nėra naujiena. Galėčiau palyginti Babelį su gerokai anksčiau pasirodžiusiu Amores perros (2000), tuo labiau kad, mano pačios nuostabai, šiuos filmus režisavo tas pats žmogus. Taigi režisieriaus stilius yra nuoseklus ir atpažįstamas. Trys istorijos, dešimtis gyvenimų, persipynusių vienas su kitu. Rodos, ne taip stipriai, bet lemtingai. Auklė, sutuoktinių pora ir jų vaikai; kelionė ir nelaimingas atsitikimas; auka ir nusikaltėlis; atsitiktinumas kaip visas gyvenimas. Siužeto aprašinėti neverta. Amerika, Meksika, Japonija ar Maroko dykuma – žmonės jaučia taip pat. Verta pamatyti.

Meilė artimam savo

Seven Pounds (Gabriele Muccino, 2008) yra filmas, kuriame kovotojas su ateiviais ir šiaip nevykęs „mentas“ Will Smith sužiba naujomis spalvomis. Reikia pripažinti, kad dramatišką vaidmenį jis atliko gerai, o filmas savo tema yra gana naujas kino pasaulyje. Susirasti žmones, bendrauti su jais ir, įsitikinus jų tinkamumu, atiduoti savo… kūno dalis. Jaudinantis atpirkimas. Tačiau, ar etiškas?

Tik neįmanoma meilė yra amžina

Apie filmą Atonement (Joe Wright, 2007) rašiau praeitame straipsnyje. Filmo kodas paprastas – nelaiminga meilės istorija. Ir trečias, įsiterpęs tarp dviejų. Pastarasis ateina įvairiais pavidalais: mergaitė, nesupratusi suaugusiųjų poreikių, kalėjimas, atskyręs mylimuosius, karas, atnešęs beprasmes aukas, ir mirtis, išskyrusi (o gal sujungusi) amžiams. Žavi nuoširdumas ir tai, kad nėra per daug dramatizmo. Čia nerasite dirbtinių ašarų ar mirties ant mylimojo rankų. Apskritai, mylimųjų scenos vos kelios, o bene labiausiai žavi projektoriaus fone stovintis vyriškis. Rodo filmą apie įsimylėjėlius…

Twilight (Catherine Hardwicke, 2008) man nėra labai patikęs filmas. Bet neseniai matytas. Tai gana kitoniška meilės istorija tarp merginos ir vampyro. Nežinau, gal jau praėjo mano paaugliškas žavėjimasis kraujasiurbiais. Anksčiau tai buvo viena iš tokių temų kaip italų mafija, Jackie Chanas ar žavėjimasis Rytais. Tiesa, filmas padarytas stilingai, jaunatviškai. Jis ir skirtas jaunai auditorijai, kuri vis dar tiki neįmanoma meile.

Žemėje ar Mėnulyje – jis dar pakovos

District 9 (Neill Blomkamp, 2009) – tai kone geriausias šiais metais pasirodęs fantastinis filmas. Mažai žinomas režisierius, nežinomi aktoriai filmui tėra privalumas. Reikia pasakyti, kad socialinė fantastika man patinka labiausiai. Nežinau kodėl, bet prisiminiau 1997 metais sukurtą juostą Gattaca (rež. Andrew Niccol). Galbūt todėl, kad individas visuomenėje yra sraigtelis, tačiau tik tol, kol nepradeda veikti pats, nebando išeiti už sistemos ribų. Sulman Rushdie personažas yra tiksliai pasakęs: tik išėjęs už rėmų, gali matyti visą vaizdą. Pagrindinis filmo veikėjas Vikusas desperatiškai ieško būdo išsigelbėti, mat palaipsniui virsta ateiviu. Tačiau tik gavęs ateivių genų, vyras pradeda suprasti, kas tokie yra ir ko trokšta žemėn patekusios vadinamosios krevetės. Atsakymas paprastas – sugrįžti namo. To nori ir tremtiniu tapęs Vikusas.

Kitas fantastinis, taip pat šiais metais pasirodęs filmas, yra Moon (Duncan Jones, 2009). Teko skaityti komentarų, neva kažkam nepatinka pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius. Man Sam Rockwell niekuo neužkliuvo. Žinoma, kai visas dėmesys sutelkiamas į vieną aktorių, tai gana neįprasta. Tačiau pati istorija prikausto gana originaliu siužetu. Pagrindinis veikėjas Sam Bell dirba ir gyvena Mėnulyje trejus metus. Kai iki sutarties pabaigos lieka vos pora savaičių, pradeda dėtis keisti dalykai… Kaip simboliška, Bell reiškia „varpelis“. Žmogus, kuris yra tik priemonė, tačiau pastūmėtas gali skleisti vilties garsą.

Maištas tampa visuotiniu

V for Vendetta (James McTeigue, 2005) taip pat kalba apie socialinius dalykus. Tiksliau, apie tironiją, kai žmonės kalinami, naudojami eksperimentams  ir kankinami. Kovotojas, prisidengęs veidą kauke, kelia simpatijas. Ir viltį, kad viskas gali pasikeisti, jei tik žmonės ims veikti kartu. „V“ yra iš pragaro sugrįžęs žmogus, kuris turi subjaurotą kūną, bet aiškią sąmonę. Ir planą, kurį ima įgyvendinti su žavios merginos pagalba. Filmas stilingas, atmosferiškas ir taiklus. Be to, ryškiai angliškas.

Fight Club (David Fincher, 1999) – senas kaip pasaulis, bet vis dar buvo nematytas. Nežinau, ko visi dievina šį filmą. Gal labiausiai žavi aktorių Brad Pitt ir Edward Norton duetas? Filmas brutalus, neįtikimas ir neestetiškas. Iššūkis, kurio ir buvo siekta. O sprogstantys dangoraižiai – beveik klasika tapusi tema…

Mes esam rimti vyrai

Eastern Promises (David Cronenberg, 2007) traukia dviem, o gal ir visais trim dalykais. Pirma, tai garsaus režisieriaus filmas. Antra, jame vaidina mano mėgstama aktorė Naomi Watts bei Aragornas Viggo Mortensen. Ir trečias dalykas – aštrūs rytietiški prieskoniai. Istorija kartais neįtikima, pernelyg gausiai naudojamos klišės (pavyzdžiui, kyla klausimas, ar filmo statytojai gerai išmano rusų mafijos kasdienybę bei jos papročius, ar tiesiog jiems taip atrodo). Viggo šiame filme nuostabus, kiek senstelėjęs, bet garbingas. Bandymas kalbėti rusiškai turėtų pridėti šiek tiek autentikos, bet jaučiamas akcentas verčia tuo abejoti. Kaip ir ryškiai mėlynos tatuiruotės ant viso kūno.

The Dark Knight (Christopher Nolan, 2008) buvo tas filmas, kuris, kažkodėl, visiems labai patiko. Reikia pripažinti, kad naujasis Batmanas Christian Bale šiam personažui suteikė daug žavesio. Ne mažiau žavus yra Jokeris (a. a. Heath Ledger), kuris tik per plauką nusileidžia miesto sergėtojui. Man susidarė įspūdis, kad būtent Jokeris yra filmo ašis, nes juo žavimasi daugiau nei pačiu Batmanu. Gal taip yra dėl tragiškos jauno aktoriaus mirties?.. Reikia pripažinti, kad su vaidmeniu Brokeback Mountain neįmanoma lyginti. Brandus darbas.

Kaip matyti, aptartuose filmuose dominuoja socialinė tematika. Žmonėms, gyvenantiems visuomenėje ir kasdien susiduriantiems su vienokiais ar kitokiais sunkumais. Turintiems vilties.

Atpirkimas

Filmas „Atonement“ (rež. Joe Wright, 2007) pastatytas pagal Ian McEwan to paties romano pavadinimą. Juosta apdovanota Oskaru, pelniusi daug kitų apdovanojimų. Keiros Knightley (Sesilija) ir Jameso McAvoy (Robis) duetas yra jausmingas, nuoširdus ir įtikinamas.

Lietuvos kritikai filmą vertina gerai – aštuoniasdešimt, devyniasdešimt ar net šimtas procentų. Žiūrovams šis kino perliukas irgi patinka.

Ko reikia, norint sulaukti tokių įvertinimų? Atsakymas, mano nuomone, paprastas – nuoširdžiai dirbti, vengiant pompastikos ar perdėto dramatizmo. Filme yra nutylėjimų, daug pasakoma išraiškomis, kai kurie veikėjų gyvenimo epizodai paliekami už kadro (kalėjimas, Sesilijos vienatvė, Brionės augimas).

Sesilijos ir Robio meilės istorija svarbi. Tačiau ne mažiau svarus vaidmuo tenka jaunesniajai merginos seseriai Brionei. Ji lemia ne tik dviejų vienas kitą mylinčių žmonių, bet ir savo likimus. Mergaitė yra ir pasyvi stebėtoja (scena prie fontano, bibliotekoje), ir kūrėja (išsiskyrimo, kančios, idilės). Jos veiksmai filme svarbiausi (laiško perskaitymas, klaidingi parodymai). Neišvengiamybė atsiduria vaikiškose Brionės rankose (nesuvokimas ar pavydas, lemtinga klaida ar kerštas?). Tiesa, kai kurie įsimylėjėlių veiksmai taip pat lemiami: Robis parašo ir netyčia perduoda Brionei intymų laišką, Sesilija neapdairiai atsiduoda aistrai…

Tačiau gyvenimas ar, tiksliau, to meto realijos yra stipresnės už visus tris veikėjus. Antrasis pasaulinis karas, atnešęs tūkstančius mirčių… Bene geriausiai karo beviltiškumą atspindinti filmo scena: Brionė, tapusi bevarde seselė ir pasiųsta prie merdinčio jaunuolio lovos, nedvejodama meluoja jam (taip, myliu tave), spausdama mirštančiojo ranką…

Vis dėlto Sesilija ir Robis, deja, tik Brionės knygoje, lieka kartu. Mielas namelis ant jūros kranto – mergaitės atpirkimas, paminklas neišsipildžiusioms svajoms…

Nuotr. iš obuolys.lt